MATO KITAIP

Sunku dėlioti žodžius, kai nuo paskutinio įrašo prabėgo bent penki metai. Bet panašu, kad ratas apsisuko aplink savo ašį ir atėjo laikas pradėti mėgautis kūryba iš naujo.

Nėra taip,kad per paskutinį dešimtmetį meno mano gyvenime visiškai nebuvo. Tiesiog sakyčiau, kad jis buvo prislopintas po rutinos dangumi. Mano nuomone, menas yra labai apstraktus dalykas. Vieni pragyvenimui tapo paveikslus, kiti iš malonumo, vis gi, treti švelniai braižo pirštais per ankstų rytą aprasojusį autobuso langą. Menas turi daugybę formų ir visi jį mato skirtingai. Vieniems tai poezija, kitiems matematika. Mokslas irgi menas. Kūryba baigiasi tik ten, kur liepia protas.

Tad galiausiai, kas gi tie paprasto žmogaus užrašai?
Ar tai pasakojimas apie darbą, šeimą ir kasdienį gyvenimą?
Ar tai prisiminimai?
O gal tai ateitis?
Atsakau - kad šiuo metu, tai labiau projektas. Projektas, kuris gali virsti mažų bet stiprių meno kūrinių. Kitoks būdas leisti pažinti pasaulį iš naujo. Šiame pasaulyje pradėsime nuo Lietuvos. Kur tai nuves, dar sunku pasakyti. Bet jau nujaučiu, kad žinau, kur viskas prasidėjo. Šį kartą į kelionę leisiuosi ne vieną. Turiu kelis įpatinguosius, kurie su manimi net ir tada, kai jų nebūna šalia.

Noriu užtvirtini pirmą, dar labai abstraktų įrašą mažyte istorija, kuri yra gyvai rašoma nuo Biržų ap autobuso sėdynės.

18:30 - padorus laikas paskutinei nedarbo dienai. Nepadorus kelionei į Vilnių iš Molėtų, paskutinį ilgojo savaitgalio vakarą. Kamsčiai pusiaukelėje padorūs. Tarpmiestinis autobuso keleiviai tyliai klausosi ką per radiją leidžia sovietmetį išgyvenusio autobuso vairuotojas. Tyliai, nes pusė stovi. :D kas man paaiškins, kodėl apie alkoholio reformas žino visi, bet niekas nesugeba nusipirkti bilieto iš anksto?

Su Joninėmis!